Pastaruoju metu matome vis daugiau skelbimų, kuriuose siūloma išspręsti įvairias gyvenimo problemas, įveikti nerimą ir stresą, ar išvesti iš gyvenimo aklaviečių. Ir jei pagalvosime, iš tiesų – mes siekiame savo tikslų, norų ir svajonių, bet nieko nesigauna, vis kažko trūksta, tarsi gyvenimas būtų įjungęs kažkokius stabdžius, kurie neleidžia judėti į priekį.

Ir taip tęsiasi ilgus metus, ir mes jau nematome jokių prošvaisčių, jokių perspektyvų… Vieniems tai problemos su darbu, kitiems – su santykiais ar pinigais. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra viena ar kelios sritys, kuriose viskas stringa arba neišeina taip, kaip jis to norėtų. “Na, neatvažiuoja tas princas su nauja balta mašina…”

“Tai juk ne problema, visai ne problema! Tai greičiausiai blokai sąmonėje, kūne ar energetikoje, kurie neleidžia realizuoti jūsų norų ar tikslų” – paaiškina “žinantys”. Pagalvočiau: “Kaip šaunu. Blokai, taip… blokai stabdo mano norus ir svajones. Tai jie iš kažkur atsirado ir trukdo man gauti tai, ko esu nusipelnęs. Tai elementaru – tereikia juos pašalinti, išmušti, paleisti, iškvėpuoti, išsilaisvinti. Žmogus turi būti harmoningas, o ne užblokuotas, sukaustytas ir negalintis savęs realizuoti!”

Tau paprastai paaiškina, kas tie blokai, kaip jie atsiranda ir ką jie daro. Pasirodo, tai per gyvenimą susikaupę stresai, nerimas, nesėkmingos patirtys, vidinės kliūtys – kitaip tariant, tai viskas, kas trukdo gyventi. Todėl būtina tai pašalinti, nes priešingu atveju energija ir sąmonė negalės normaliai tekėti ir atsiras blokai. O kad tai padarytume, daug nereikia – tik pasirinkti tinkamą būdą pašalinti ar išmušti tuos blokus ir išsiskleisti, kaip gėlės pavasarį! Kimbam į darbus?

Bet ar prieš skaitydamas tokius pažadus žmogus pasidomi, iš kur, kodėl ir dėl kokių priežasčių atsiranda tie blokai? Ar gražūs pažadai neaptemdo elementarios analizės?

Įsivaizduokime mokyklą, 8 klasę. Vyksta matematikos pamoka, mokytojas dėsto naują teoriją ir aiškina, kaip ir kur ją taikyti ir kaip ji padės mokiniams išspręsti būsimas užduotis. Klasėje 20 mokinių ir yra vienas problematiškas vaikas, kuris mokosi silpnai, laviruodamas ant ribos, kad neliktų antriems metams. Be to, jis ne tik pats nesimoko, bet ir trukdo mokytis kitiems: konfliktuoja su mokytojais ir klasiokais, garsiai kalba pamokos metu, trukdydamas vesti pamokas mokytojams.

Šis moksleivis pamokos metu pradeda garsiai kalbėtis telefonu, mokytojas jį sudrausmina, bet jis nekreipia į tai jokio dėmesio. Po kelių tokių pastabų mokinys visgi nustoja kalbėtis telefonu, bet pasineria į mobilų telefoną. Mokytojo bandymai paaiškinti, kad negalima naudotis telefonu pamokos metu, mokinio niekaip neveikia. Tuomet mokytojas paima mokinio telefoną ir pasako, kad jis galės jį atsiimti po pamokos.

Tačiau mokinys pradeda kabinėtis prie kitų mokinių ir garsiai reikšti pretenzijas, tikėdamasis atgauti savo telefoną. Kad netrukdytų mokymosi procesui, mokytojas paprašo mokinį išeiti iš klasės. Ir taip kartojasi kiekvieną matematikos pamoką – mokinys trukdo vesti pamoką mokytojui, trukdo mokytis kitiems mokiniams, kol mokytojas neišprašo jo iš pamokos. O vieną dieną mokytojas tiesiog pasako jam: “Daugiau nenoriu matyti tavęs savo pamokose.”

Kas čia įvyko? Mokytojas užblokavo galimybę mokiniui gauti žinias pamokose, kurios bus reikalingos jam artėjančiuose egzaminuose. Ir nors mokinys to dar nesuvokia, bet jam užblokuotos galimybės gauti žinias, kurios jam bus reikalingos vyresnėse klasėse, o taip pat – perspektyva stoti į universitetą ir t.t.. Štai taip atrodo blokai.

O kaip atrodo blokų šalinimas? Pasirodo, mokinio tėtis yra mokyklos direktoriaus vaikystės draugas, ir jau sekančią dieną prieš pamokas direktorius pasikviečia matematikos mokytoją ir paaiškina jam, kad šis mokinys bus jo klasėje ir kad jo negalima pašalinti. O mokytojas tegul jau pasistengia jam dėstyti matematiką, prisitaikydamas prie šio mokinio individualaus ir nepakartojamo charakterio.

Mokytojas supranta, kad turi susitaikyti su situacija, todėl tęsia pamokas su šiuo mokiniu. Ir nesunku nuspėti, kaip toliau klostosi situacija.. Mokinys žino, kad turi tvirtą užnugarį ir kad jį laikys pamokoje, ką jis bedarytų. Todėl jis pradeda reikštis pamokoje dar garsiau ir ryškiau. Matydami tai, jo klasiokai, kurie dar nėra prieš jį nusistatę ir yra panašaus mentaliteto, taip pat po truputį pradeda judėti, krutėti, spirgėti. Taip susiformuoja chaosą keliantis mokinių būrelis, prie kurio jungiasi vis daugiau mokinių. O kai mokinių kiekis pasiekia kritinę masę – net ir geri mokiniai jau negali mokytis dėl vidinio chaoso klasėje. Štai taip atrodo blokų naikinimas.

Tas pats principas veikia absoliučiai visuose gyvenimo lygiuose. Nuo biologinės ląstelės – kai ląsteles, kurios neatlieka savo funkcijų, blokuoja imuninė sistema; iki kūno organų – kai dėl žmogaus gyvenimo būdo jie yra perkraunami ir pradeda irti. Organizmas, kurio viduje yra chaosas, neleidžia susilaukti ir palikuonių, nes taip sistema blokuoja šį procesą.

Tas pats vyksta ir visuose sociumo sluoksniuose, todėl asocialus asmuo, kuris griauna ir naikina sistemą, yra izoliuojamas nuo kitų žmonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems žmonėms. Taip ir tarptautiniame lygmenyje – šalys, kurios kelia pavojų, anksčiau ar vėliau yra izoliuojamos nuo kitų šalių.

Šis principas universalus ir pasireiškia visuose įmanomuose lygmenyse – nuo mikro iki makro: ląstelės. organai, žmogus, sociumas, šalis. Jei kažkas kelia pavojų ir galimybę pakenkti sistemai – iš pradžių sistema tai blokuoja, o vėliau pašalina arba sunaikina. Taip sistema apsisaugo nuo vidinio chaoso sukėlėjų, tuo pačiu apsisaugodama nuo tolimesnės griūties.

Visi žmogaus blokai įvairiuose lygmenyse susiję tik su viena problema – negebėjimu adekvačiai įsisavinti ir paskirstyti informacinį potencialą. Kuo aktyvesnis potencialas, tuo didesnis vidinis stabilumas turi būti. Jei vidinio stabilumo nėra, o žmogus bėgte bėga gyvenimu, tuomet organizmas pradeda blokuoti tokio bėgiko visas bėgimo distancijas ir kryptis. Kuo labiau žmogus aktyvuojasi, tuo sparčiau sistema privedama prie dar didesnių blokavimų ir bendros sisteminės degradacijos.

Paprasčiau tariant – organizmas blokuoja viską, kas kelia pavojų jo stabilumui. Tai gali būti neigiama patirtis, pergyvenimai, sunkios stresinės situacijos. Organizmas blokuoja bet kokius prisiminimus apie tokius išgyvenimus, kurie kėlė perkrovas visai sistemai ir neleido prisitaikyti prie tos situacijos, kuri buvo pernelyg skaudi ir per “stipri”.

Tačiau tai nereiškia, kad organizmas blokuoja tik traumas, sąmonė gali blokuoti ir labai didelius norus. Visi dideli norai kelia vidinę įtampą: norą kuo greičiau tai pasiekti, gauti, turėti, ir nesvarbu, kokia to išorinė forma, tai visada lydi vidinės įtampos. Kuo daugiau žmogus nori – tuo greičiau sistema užsuka įtampos mazgus ir blokuoja tokius norų šaltinius. Sąmonė tai blokuoja ne todėl, kad gaila, bet todėl, kad tų tikslų gavimas kelia pavojų ir žūtį sąmonės stabilumui.

Posakis “Gobšus moka du kartus” – tai labai geras neurofiziologinių mechanizmų proceso atspindys. Kai žmogaus vidinės tendencijos tokios didelės, ir jis taip trokšta pinigų, šlovės, turtų ar kitų gėrybių, tuomet sąmonė tiesiog blokuoja tą informacinę sritį tam, kad sumažintų vidinę įtampą, kuri griauna visą organizmą ir sąmonę. Ir jei žmogus visa tai gautų, jis ne tik kad nesustotų, o kibtų į tai dar su didesniu įkarščiu, taip visiškai sudegindamas vidinio stabilumo mechanizmus.

Atminkime, kad pagrindinė organizmo funkcija – Pusiausvyra! Sąmonė blokuoja visas įtampą keliančias vidines tendencijas, ir žmogus tiesiog nemato galimybių uždirbti pinigus, nes blokai turi savybę iškreipti informaciją. Bet žmogus visada papuola į situacijas, kuriose jis praranda pinigus arba jį visada apgauna kiti žmonės. Po daugelio bandymų ir nuopolių žmogus padaro išvadą, kad tai ne jam ir apsiramina. Taigi, sąmonė laimėjo – ji išsaugojo vidinį stabilumą.

Blokai atsiranda ne tam, kad kažko žmogui neduotų, bet tam, kad gavęs tai, ko trokšta, nepražudytų savęs ir kitų. Pasauliui negaila duoti žmogui tai, ko jis nori, bet jei žmogaus norai yra aukščiau už vidinę pusiausvyrą – blokai stabdo tokias tendencijas. Blokavimas – natūralus apsauginis mechanizmas, saugantis vidinę ar išorinę sistemas nuo destrukcijos. Vardan ilgalaikių tikslų blokai aukoja trumpalaikius ir paviršutiniškus norus ir tikslus.

Visa tai atsispindi ir žmonių tarpusavio santykiuose. Paimkime pavyzdį iš gyvenimo – energingą idealistę moterį, kuri nori ištekėti už savo svajonių jaunikio. Kuo didesnis jos noras, kuo platesnės fantazijos ir reikalavimai – tuo vidinė sistema greičiau blokuoja visus bandymus ir perspektyvas. Blokai iškraipo išorinį informacijos interpretavimą, o tai reiškia, kad iškreipiamos yra ir reakcijos, pojūčiai ir nuojautos. Žmogus tiesiog nemato ir nesugeba įsisąmoninti realybės, todėl jį visada trauks žmonės, kurie griaus jo idealus ir svajones, ir tokiu būdu mažins jo aktyvų vidinį chaosą. Tai matydami mes pagalvojame: “Lyg ir geras žmogus, bet vis nesiseka, vis pasirenka problematiškus vyrus…”

Godaus žmogaus sąmonė nenori gilintis į problemų detales, jai svarbiausia – gauti čia ir dabar tai, ko trokšta, gauti stebuklingą raktelį nuo visų savo troškimų durų, nededant jokių pastangų. Dėl to ji pasiryžusi išlaužti visas užkardas, kad tik pasiektų visas savo svajones. Ir todėl kas gali būti nuostabiau – atėjai, sukalbėjai maldeles, pameditavai, prirašei afirmacijų, pakvėpavai ir – lauki… “Turiu nuojautą, kad princas jau pakeliui…”

Ką gi daro technikos, kurios griauna blokus – aktyvios meditacijos, aktyvus kvėpavimas, Rebefingas, visos technikos, kurios “dirba su problemų šaknimis”, išmušdamos, išmedituodamos, paleisdamos, iškvėpuodamos, panaikindamos ar tiesiog išmesdamos blogus?

Reikia suvokti vieną dalyką: atsirandantys sąmonėje blokai visada trikdys žemiau esančias sistemas, todėl žmogus anksčiau ar vėliau pradės jausti fizines įtampas. Aukštesniame hierarchijos lygyje esanti sąmonė visada projektuoja joje esančią destrukciją į žemiau esančias sistemas – kūną ir visą vidinę biochemiją, ir iškreipia jų funkcionavimą. Bandymas ištaisyti žemiau esančius lygius nieko neduoda, nebent trumpam palengvina fiziologines išraiškas, bet išspręsti problemą iš to pačio lygio NEĮMANOMA. Problemą galima išspręsti tik iš aukštesnio lygio, nei ji yra.

Todėl bet kokie bandymai išmušti, išstumti, išmedituoti, aktyviai iškvėpuoti blokus nieko konstruktyvaus neduoda, ir net atvirkščiai – gali duoti net priešingus rezultatus. Jei praktikų lygis pakankamai intensyvus ir tikslingai nukreiptas į užspaustas organizmo zonas, jos gali išlaužti blokuojančius mechanizmus, bet pasekmės bus dar sunkesnės, nei laikinas pagerėjimas, kuris interpretuojamas kaip “problemos išsprendimas”. Taip įvyksta todėl, kad išlaužiamas pačio organizmo suformuotas blokas, kuris saugojo gilesnę sistemą nuo destrukcijos, o išlaužus jį, informacinis chaosas užpildo tas apsaugotas zonas, į kurias anksčiau jis negalėjo patekti.

Tai panašu į onkologines metastazes – ne veltui onkologiniams ligoniams draudžiami intensyvūs masažai, nes panaikinus natūralius blokus, prasideda metastazės. Tačiau tai fizinis lygmuo, o jei yra laužomi blokai, kurie yra sąmonėje? Šiuo atveju pasekmes jūs pamatysite po ilgesnio laiko, ir jos tikrai bus, bet bus tose srityse, kuriose jūs net nelaukėte.

Pažvelkime, ką apie blokų valymą sako senoji išmintis:

„Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda.  Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus.  Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai“.  Mt 12, 43-45.

Sąmonėje yra savisaugos mechanizmai, kuriuos išlaužus, įsijungia gilesni ir grubesni stabdymo mechanizmai. O “dvasiniams keliautojams”, kurie bando visomis įmanomomis ir neįmanomomis technikomis “nulaužti” tiesų kelią į nušvitimą ar išsilaisvinimą nuo problemų, galima priminti vieną Ošo pamokslą, kuriame jis pasakoja apie didžiuosius Indijos guru ir išvardina patologijas, nuo kurių jie visi mirė. Ošo pabrėžė, kad gautos energijos ir informacijos, kurios jie visi taip norėjo, jų fizinis kūnas tiesiog negalėjo išlaikyti, todėl juos pasiglemžė sunkios ligos ir mirtis. Bandymas įsilaužti į gilius sąmonės sluoksnius, neturint nė menkiausio supratimo, kaip veikia vidiniai pusiausvyros mechanizmai, yra tolygus savižudybei.

Blokai, kurie yra fiziniame kūne, susidaro dėl energijos netolygumų, dėl sėdimo darbo, dėl nepakankamo fizinio aktyvumo ar kitų panašių priežasčių, yra puikiai atstatomi elementaria fizine mankšta, pasivaikščiojimu gamtoje, fizine jogos praktika ir pan.

Blokai visada naikinami iš aukštesnio lygmens, nei jie yra, bet tam reikalingas suvokimas apie tai, kaip veikia mechanizmas, kuriame yra blokuojančios sistemos. Kaip ir žinant, kad blokų priežastis visada yra negebėjimas tolygiai paskirstyti ir įsisavinti vis augančius informacijos kiekius, taip apsaugant juos nuo būsimų perkrovimų. Spręsti juos reikia per gilų kontekstinį įsisąmoninimą. Tik gilus ryšių įsisąmoninimas leidžia žmogaus sąmonei viduje tolygiai perskirstyti esamus apkrovimus, problemas, įtampas, jas tokiu būdu išskaidant ir užkertant kelią tolimesniems blokų atsiradimams.

Kaip tai atrodo pvz: psichoterapijoje? Psichologai suteikia žmogui galimybę pažvelgti į problemą iš įvairių pusių, remiantis gilesniais ir stabilesniais sąmonės sluoksniais, atskleidžiant galimybę pačiam žmogui sąmoningai suvokti problemos kontekstą. Jie padeda suprasti, kad į problemą nereikia žiūrėti siaurai ir intensyviai, kad tai yra viena iš didelio pasaulio ir plačių ryšių sudedamųjų dalių, ir tai suvokus, žmogus suvokia problemos kontekstą, o tame kontekste blokai patys pradeda “tirpti”.

Nuo senų laikų tokios religinės praktikos, kaip nuoskaudų paleidimas, turėjo gilų pagrindą – etines moralines normas, kurios atspindi gilesnius ir stabilesnius sąmonės ir biofiziologijos sluoksnius. Suvokęs juos, žmogus galėjo paleisti problemą, nes jis tame matė ne problemą, o bendrą platų vaizdą. Todėl kontekstas ir pasaulėžiūra visada buvo svarbiau už sausas technikas. Sąmoningas procesų suvokimas lemia galutinį rezultatą. Jei žmogus tik atlieka technikas, bet ir toliau laikosi savo siauro pasaulio interpretavimo, kuris nukreiptas tik į jo norų tenkinimą – jokios technikos tokiam žmogui nepadės.

 

Naujienlaiškio prenumerata.

Please wait...

Ačiū, kad prenumeruojate mus!

4 Comments

    1. Sveiki, Valdai.

      Pats paleidimo procesas susijes su giliu realybės įsisąmoninimu. Apie įsisąmoninimo principą trumpai rašiau “sąmoningumas” straipsnyje. Papildysiu vėlesniuose darbuose apie patį procesą. Dėkui už klausimą.

      admin
  1. Ka bendro turi metastaziu ismasazavimo palyginimas su bloku isvalymu ir pasalinimu staigiu- per rebefingus , kitas praktikas ? As sakyciau kad masazavimas – labiau atitinka psichoterapija – leta , pavirsini priejima prie bloko prie problemos , o bloku nuemimas staigus – kaip operacija kuri pasalina augli …kuris budas tada pavojingesnis ? Manes pavyzdziai neitikino… ir blokai susidaro tada kai vaikas mazas isgyvena tai ko jo psichika dar nepajegi pakelti susit arkyti kei suauges salia nepajegia…uzsudeda apsauga.o kai zmogus uzauga – yra didelis ir stiprus ir pajegus susit arkyti su liudesiu pykciu ar baime – nuo ko tada ji blokas saugo ? Nuo iliuzijos ?kad jo dar kazkas puola ? Zmogaus mechanizmas toks kad nemusa visu saugikliu iskarto .jei kvepuoja tai iskvepuoja ta ka jau pajegus pamatyti, susidoroti. As nesu salininke nei vienos praktikos , pati turejau ivairiu patirciu , bet straispnio pavyzdziai nukreipti akivaizdziai i gasdinimus ir iskreipta bloku interpretavima. Blokai nesaugo , o kuria iliuzija ir saugo nuo zmogaus psichinio brendimo ir vidinio tobulejimo, susitikimo su savim ir jausmais.tai apsaugine programa nuo to , kad tik nereiketu jausti.o jausmai zmogaus nenuzudo.o uzspausti jausmai po blokais kuria ligas…kurias i metastazes poto kazkas ismasazuoja…

    Živile

Leave a Reply to Valdas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *