Egoistai neturi ateities

Visi mes girdėjome, kad egoizmas yra blogis – dažnas vertindamas kito žmogaus poelgius pasako, kad jo elgesio motyvai yra egoistiški arba, kad žmogus yra visiškas egoistas. Dauguma žmonių intuityviai, nesąmoningai vengia egoistų ir nepasitiki jais, o jei paklaustume – kodėl, atsako: kaip galima pasitikėti žmonėmis, kurie galvoja tik apie save?

.

Kartais mes girdime frazę, kad reikia būti mažu egoistu, nes kas kitas mumis pasirūpins, jei ne mes patys? Egoizmo vertinimas įgauna miglotą suvokimą, priklausomai nuo to, iš kokios pusės į jį pažiūrėsi, su kokiu tikslu viską vertinsi ir pan. Kaip tame anekdote apie žydą – paklaustas, kiek kainuoja, žydas perklausia: mes perkame ar parduodame? Kiekvienas turi savąjį egoizmo vertinimą ir savo individualų santykį su egoizmu.

.

Bet ką šiuo klausimu mums sako gamta? Kaip gamta reaguoja į egoistiškus žmones? Kad tai suprastume, reikia remtis ne asmeninėmis interpretacijomis, o pabandyti pamatyti principus, kurie yra sankirtoje tarp žmogaus egoizmo ir supančio pasaulio.

.

Šveicarijos Ženevos universiteto mokslininkai nusprendė patikrinti, kaip veikia egoistiškų žmonių smegenys ir kaip egoistiniai požiūriai atsispindi proto veikloje. Mokslininkai pasiūlė sumodeliuoti teorinį procesą, kuriame leido žmogui įsivaizduoti, kad ateityje dėl klimato kaitos gali kilti daug problemų, susijusių su išgyvenimu.

.

Mokslininkai pamatė, kad vieni žmonės su nerimu reagavo į ateities problemas dėl klimato kaitos, tuo tarpu kiti manė, kad tos problemos yra per toli, kad reikėtų dėl jų jaudintis. Mokslininkai nusprendė patikrinti, kaip tokia pasaulėžiūra atsispindi žmonių smegenų veikloje. Jie pastebėjo, kad egoistiški žmonės nenaudoja tų smegenų dalių, kurios yra atsakingos už galimybę įsivaizduoti ateitį, jos pas tokius žmones tiesiog neveikia. Ir atvirkščiai – altruistiškų žmonių smegenų dalys, kurios atsakingos už ateities projekciją, dirba gyvai ir intensyviai. Šio tyrimo rezultatai buvo skelbiami žurnale “Cognitive, Affective & Behavioural Neuroscience”.

Žmogaus pasaulėžiūra, vertybės ir elgesys daro įtaką žmogaus priimamiems sprendimams. Remdamasis vidinėmis vertybėmis, motyvais ir tikslais, žmogus išorėje atlieka vienokius ar kitokius veiksmus. Susidurdamas su tiesioginėmis ar menamomis problemomis, būtent žmogaus vidinis pasaulis sprendžia, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju. Pasirodo, kad žmonės su egocentriška pasaulėžiūra, kurie rūpinasi tik savimi, galvoja, kad problemos yra pernelyg toli, kad reikėtų dėl jų nerimauti ir kad jos jų nepalies.

.

“Mes uždavėme sau klausimą – kaip magnetinio rezonanso tomografija gali mums parodyti smegenų reakciją į įnformaciją, susijusią su klimato kaita ateityje, ir kaip tas mechanizmas skiriasi tarp žmonių, priklausomai nuo jų egocentrizmo lygio,”- sako Psichologijos ir edukologijos fakulteto psichologijos skyriaus profesorius Tobias Brosch.

.

Psichologai pasinaudojo tarptautinės grupės duomenimis, tiriančiomis klimato kaitą, kur buvo minimos ateities prognozės, susijusios su klimato kaita – tai geriamojo vandens mažėjimas, augantys socialiniai konfliktai, stichinių nelaimių augimas. Apytiksliai buvo paminėti ir metai, kuomet turėtų prasidėti vienos ar kitos problemos.

.

Mokslininkai pakvietė tiriamuosius užpildyti standartizuotus tekstus, kurie parodo žmonių vertybių skalę – egoistiškas ar altruistines tendencijas. Jie kvietė po vieną tiriamąjį, jam buvo atliekamas MRI, kurio metu buvo rodomos įsivaizduojamos ateities įvykių datos, susijusios su klimato kaitos pasekmėmis, ir dalyviui reikėjo atsakyti tik į du klausimus nuo 1 iki 8 skalėje: “Tai rimta? Tu bijai?”

.

“Rezultatai parodė, kad žmonėms su egoistinėmis tendencijomis artima ateitis kelia didesnį nerimą, nei tolimos ateities įvykiai, kurie gali nutikti jau po jų mirties. Altruistams tokių skirtumų nėra, nes jie vienodai žiūri į problemų rimtumą,” – aiškina T. Brosch.

.

Kitame tyrimų etape mokslininkai sutelkė dėmesį į ventromedialinę prefrontalinę žievę (vmPFC) – smegenų sritį virš akių, kuri naudojama mąstant apie ateitį ir bandant ją vizualizuoti. “Mes pastebėjome, kad altruistiškų žmonių ši smegenų dalis veikia labai aktyviai, kai subjektas susiduria su tolimos ateities pasekmėmis, lyginant su artima ateitimi. Pas egoistiškus žmones nėra jokio aktyvumo, lyginant pasekmes tarp artimos ir tolimos ateities,” – sako T. Brosch.

.

Ši smegenų dalis (vmPFC) yra atsakinga už savęs įsivaizdavimą tolimoje ateityje. Aktyvumo nebuvimas šioje smegenų dalyje pas egoistus parodo, kad žmogui nerūpi, kas nutiks tolimoje ateityje. Mums natūraliai kyla klausimas: kodėl tokie žmonės turėtų elgtis stabiliai ir rimtai ilgalaikėje perspektyvoje, jei jie orientuojasi tik į artimiausią ateitį? Visos vidinės egoisto strategijos yra nukreiptos į trumpalaikio rezultato gavimą.

.

Pasirodo, gamta turi savo sprendimus egoistiškoms asmenybėms – ji tiesiog uždaro joms ateities matymą. Toks žmogus ir visa jo pasaulėžiūra pradeda orientuotis į artimą ateitį – tai geri taktikai, bet blogi strategai. O kadangi gamtoje veikia gilios pusiausvyros ir vienybės principai, asmenybės, kurios orientuojasi į egocentriškus tikslus, pačios sau užkerta ateities perspektyvas ir pasiekimus. Tokiu būdu gamta koduoja mechanizmą, kuris užkerta pačiame žmoguje galimybę projektuoti savo elgesį ir tikslus ilgalaikėje perspektyvoje: jis jų tiesiog nemato, o jei nemato, tai ir įgyvendinti jų negali, todėl prasideda klaidos ir problemos.

.

Egoisto sąmonė visada orientuota į artimiausius tikslus, nes jis nesugeba orientuotis į ilgalaikius. Mes žinome, kad ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų pasiekimo būdai ir įrankiai skiriasi. Žmogus, kuris trūk-plyšk gainiojasi momentinės naudos – pralaimi ateitį, žmogus, kuris nenori dėti pastangų ir dirbti, bet bėga paskui greitus pinigus – neišauga kaip specialistas. Žmogus, kuris santykiuose orientuojasi į greitą malonumo ir patogumo gavimą – nesugeba kurti ilgalaikių stabilių ir pastovių santykių, nes vertybės ir tikslai ilgalaikiame kelyje visiškai kitokie, nei trumpalaikių malonumų paieškoje.

.

Egoizmas – tai procesas, kai žmogus savo tikslus iškelia aukščiau už gilius bendrumo principus, ir jei tai įvyksta, žmogaus organizmas pradeda pats blokuoti tolimesnes augimo perspektyvas. Kadangi toks žmogus negali pamatyti tolimų problemų, jis pradeda daryti klaidas, kurios anksčiau ar vėliau atveda prie trumpalaikės naudos griūties. Ir čia nėra teisėjų, nėra kaltų ar nekaltų – tai pačio žmogaus gilūs tikslai ir vertybės atveria jam visas perspektyvas arba viską uždaro.