Nedidelė pamoka ateičiai

Linds_Redding

Lindsas Reddingas (Linds Redding) dirbo Naujosios Zelandijos agentūrose BBDO и Saatchi & Saatchi. Sulaukęs 52 metų, jis mirė nuo neoperuotino stemplės vėžio. Jo paveldu, neskaitant reklaminių projektų, tapo esė “Nedidelė pamoka ateičiai”, kurią jis parašė savo tinklapyje prieš palikdamas šį gyvenimą. Nepriklausomai nuo profesijos, pamišusių dėl darbo žmonių yra visur. Galbūt, kažką šis sielos šauksmas privers susimąstyti ir pažvelgti, kol dar ne vėlu, į savo gyvenimą.

— Prieš daugelį metų, kai aš tik pradėjau dirbti reklamoje, mes atlikdavome tokį triuką – “Naktinį patikrinimą”. Visą dieną aš ir mano porininkas A4 formato popieriaus lapuose užrašinėjome visas idėjas, susijusias su darbo projektais. kurios tik ateidavo į galvą. Atsainios antraštės, kvaili kalambūrai, paprasčiausi piešiniai markeriu. Tai buvo savotiškas šiukšlių sąvartynas smegenims. Viskas, kas krito iš mūsų galvų arba išskrisdavo iš mūsų lūpų, nedelsiant buvo užrašoma ant popieriaus. Dienos pabaigoje pačios kvailiausios ir nedarbinės idėjos būdavo filtruojamos, ir sulamdyto popieriaus krūva užpildydavo šiukšliadėžę mūsų kamarėlės kampe.

Jei diena būdavo produktyvi, tai be kalno popieriaus, plastikinių stiklinių nuo kavos ir perpildytų peleninių, susikaupdavo ir nemaža “konceptų” krūvelė. Mes tvarkingai prisegdavome tuos lapus ant mūsų biuro sienos prieš einant į barą išgerti po pintą alaus.

Sekančią dieną, nekreipdami dėmesio į pagirias, lygiai 10:00 mes ateidavome į darbą ir nauju žvilgsniu įvertindavome mūsų vakarykščio darbo rezultatus. Kaip taisyklė, trečdalis idėjų atkrisdavo iš karto. Neįtikėtina, kaip idėjos, dar vakar jų užgimimo metu atrodžiusios labai šmaikščios arba išskirtinės, išblėsta blaivinančioje rytinėje šviesoje. Vidurdienio kavai susirinkdavo visa agentūra, ir mes tęsdavome savo rutininį darbą: vaikštinėjome su protinga veido išraiška po biurą ir kritikavome kitų kreatyvinių  porų kūrinius.

Bet esmė štai kame.

“Naktinis patikrinimas” veikia tik tuo atveju, jei jūs galite sau leisti tokią naktį. Bėgo laikas, atėjo 90-ieji, kurie apvertė reklaminę industriją, ir ne tik ją. Atsirado nauji instrumentai, begalinės galimybės ir skubūs terminai. Su skaitmeninių technologijų atsiradimu mūsų darbas žymiai paspartėjo. Atsirado idėja? Realizuok ir pateik per kelias valandas! Iš pradžių tai buvo prabanga. Mes galėjome taip daug ir taip greitai padaryti!

Sąmatininkai ten, viršuje, labai greitai paskaičiavo, kad dabar per tą patį laiką mes galime dirbti tris kartus daugiau ir uždirbti jiems tris kartus daugiau pinigų.

Labai greitai “Naktinis patikrinimas” virto “Patikrinimu pietumis”. Vėliau, patys nesuvokdami kaip, mes perėjome prie greitai paruošiamo maisto tiesiog už darbo stalo ir pradėjome paeiliui eiti į namus, kad pabučiuotume vaikus prieš miegą. Kai tik mes prikabindavome kažkokią idėją prie sienos, tuoj įbėgdavo išraudęs akkauntas  pigiu kostiumu ir, nuplėšęs lapą nuo sienos, akimirksniu dingdavo. Dabar mes neturėjome galimybės ištiesus kojas pažvelgti į savo idėjas iš šalies ir atskirti pelus nuo grūdų. Mes pradėjome pasitikėti savo patirtimi ir vidine nuojauta. Daugeliu atveju tai suveikdavo.

Krito standartai. Mes pasidarėme konservatyvesni. Nenoriai leidomės į kūrybinę riziką, pasikliaudami patikrintais ir išbandytais metodais. Tyrimai parodė, kad tai, kas jau žinoma, duoda geresnius rezultatus nei kažkas naujo. O tyrimai tapo nauja religija.

Būti iš tiesų kūrybingu – tai reiškia neturėti jokių apribojimų. Atjungti vidinį cenzorių. Spjauti į tai, ką galvoja kiti. Štai kodėl vaikai taip sėkmingai kuria, o žmonės su Folksvagenais, kreditais ir Lui vitton lagaminais – ne.

Reikia turėti drąsos, kad galėtum mąstyti balsu. Ir geriausiai tai gaunasi saugioje vietoje. Kadaise kūrybiniai skyriai ir dizaino studijos buvo tokia vieta. Ten galima buvo išlieti savo kūrybines idėjas, nesibaiminant smerkimo ar pajuokos. Juk tik taip ir galima kurti, antraip tu tiesiog užsisklendi kaip moliuskas savo kriauklėje. Tai tas pats, kaip mylėtis, kai mama klausosi už durų. Nieko nesigaus. Bet paskui kažkokiam gudručiui atėjo į galvą idėja organizuoti konkurenciją. Kūryba virto varžybomis. Lenktynėmis. Laimėtojas gauna darbą.

Dabar nuo šios negalios kenčia visi. Technologijos vystosi elektrono greičiu. O mūsų vargšai pertempti neuronai bando suspėti iš paskos. Sprendimai priimami per sekundę. Pamatei, patiko, pasidalinai, parengei paviršutinišką pristatymą, paleidai į Twitterį. Nėra laiko laukti ar abejoti. Gaudyk momentą! Svarbu suspėti! Atgailausi paskui. Ach taip, kad pridengtum savo subinę, nepamiršk pabaigoje pridėti šypsenėlę tam atvejui, jei tu perlenkei lazdą.

Savaitė atostogų – tai gerai. Mėnuo – neleistina prabanga. Dabar aš “mėgaujuosi” priverstiniu nušalinimu nuo mano buvusios realybės. Ir tai geriausi 6 mano gyvenimo mėnesiai. Kai tu įpratai visą gyvenimą bėgti nuo žemo starto, šaudydamas nuo klubo ir šokdamas per adatos skylutę, naudinga pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Labai išblaivo.

Paaiškėja, kad mano gyvenimas jau ne taip man patinka, kaip aš maniau. Aš tai suprantu, kai kartas nuo karto susitinku su savo buvusiais kolegomis. Jie užgriūna ir su entuziazmu pasakoja apie savo paskutinį projektą. Aš stengiuosi pagarbiai išklausyti, kaip jie ginčijasi dėl to, kas mažiau miega ir kas dažniau minta greito maisto kavinėse. “Aš nemačiau žmonos nuo sausio”, “Aš jau kojų nejaučiu”, “Aš seniai sergu, bet juk reikia užbaigti projektą, nes klientas išeina atostogų”, – kalba jie. Ką aš galvoju? Kad jie visi išsikraustė iš proto. Jie bepročiai. Jie taip atitrūkę nuo realybės, kad tai jau net nejuokinga. Man buvo šokas. Man atrodė, kad visa tai kažkieno afera. Apgaulė. Įmantrus pokštas.

Idėja, kurią mes aukštiname ir vertiname labiausiai, pavirto niekalu, plastikiniu žaisliuku reklamai ir prekybai. Dar daugiau, dabar mes turime juos štampuoti, atsižvelgdami į kvotas ir gamybos grafiką. “Ryte mums reikia parodyti klientui 6 koncepcijas, po to jis išvažiuoja atostogauti. Mokės jis tik už vieną, taip kad per daug nesistenkite, negaiškite laiko. Sugalvokite ką nors. Jo mėgiama spalva – žalia. Na, iki! Aš į klubą. Pasimatysime ryte!”

Jūs kada nors bandėte pagimdyti idėją po pistoleto taikikliu? Tai kasdieninė reklamos kūrėjų realybė. Ir kuomet tu tai įveiki.. “atleiskite, klientas negalėjo atvykti į susitikimą. Aš nusiunčiau jam jūsų pasiūlymus faksu į skvošo klubą. Jam patiko žaliasis variantas. Viskas, išskyrus šriftą, žodžius, paveikslėlius ir idėjas. Ir dar, gal galima logotipą padidinti? Tikiuosi, tu vakar nedirbai iki išnaktų? Gerai, kad yra kompiuteriai! Na, iki, man jau pietūs.”

linds-redding1

Aš mačiau daug reklamos kūrėjų. Alkoholis, periodiškai narkotikai, nerimo jausmas, stresas, iširusios santuokos, net kelios savižudybės. Žmonės tiesiog psichologiškai ir emociškai neprisitaiko prie tokios priešiškos ir toksiškos aplinkos. Nežiūrint į tai, eilutė iš jaunų, žingeidžių, pasiryžusių dirbti už grašius jaunų reklamos specialistų nesenka. Bet jų entuziazmo užtenka neilgam.

Kaip gi aš išsilaikiau reklamoje 30 metų? Ėjau skustuvo ašmenimis. Slėpiau nuo visų nepasitikėjimo ir baimės jausmą. Ir bėgau, bėgau taip greitai, kaip tik galėjau, kad tik niekas manęs neįstengtų pavyti. Ir dar aš įtikinau save, kad daugiau nieko nesugebėsiu šiame gyvenime daryti. Nemoku. Reklama – tai mano pašaukimas, ir man neįtikėtinai pasisekė, kad man už tai beveik visada sumoka.

Daugybė naktų, išeiginės, šventės, gimtadieniai, mokyklos koncertai ir jubiliejai – visa tai buvo paaukota kažkam, kas tuomet atrodė žymiai vertingiau, tam, kas būtinai atsipirks kada nors vėliau…

Tai buvo apgaulė. Dabar aš tai suprantu. Visa tai buvo ne taip jau svarbu. Tiesiog įsirašydavome į grafiką. Tiesiog reklamavome prekes. Tiesiog maitinome žvėrį, kaip aš tai vadinu dabar.

Ar buvo verta?

Žinoma, ne. Tai buvo viso labo industrija. Jokio aukštesniojo tikslo. Jokio pagrindinio prizo. Tik sertifikatai rėmeliuose ir mažos statulėlės. Kalnai antidepresantų pakuočių, tuščių butelių, kuokštai žilų plaukų ir neaiškaus dydžio auglys.

Gali pasirodyt, kad aš savęs gailiuosi. Taip nėra. Buvo linksma. Aš daug pasiekiau savo darbe. Aš susipažinau su daugeliu talentingų ir protingų žmonių, išmokau dirbti naktimis, išmokau kiekvieną dieną provokuoti savo kūrybinį niežulį ir uždirbti pakankamai pinigų, kad išlaikyčiau mylimą šeimą, kurią net mačiau retkarčiais.

Bet aš nepadariau nieko iš tikrųjų svarbaus savo gyvenime. Kūrybine prasme. Aš prastūmiau keletą prekių, pagerinau kelių kompanijų ekonominę būklę ir padariau porą turtingų žmonių dar turtingesniais. Tuo metu man atrodė, kad tai puiki idėja. Bet “Naktinio patikrinimo” ji, ko gero, nepraeitų.

Gaila.

Ir dar. Jei jūs visa tai skaitote sėdėdami tamsioje studijoje, agonizuodami ties tuo, ar verta eilinei namų šeimininkei paimti muilą į dešinę ar į kairę ranką, padarykite sau paslaugą – pasiųskite viską po velnių. Eikite namo ir pabučiuokite savo žmoną ir vaikus.

 

Naujienlaiškio prenumerata.

Please wait...

Ačiū, kad prenumeruojate mus!

2 Comments

Leave a Reply to Daiva Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *