Sąmoningumas

Apie sąmoningumą galima rašyti labai daug ir plačiai. Visa tinklapio tematika tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su sąmoningumo formavimu ir jo išraiška įvairiose gyvenimo srityse. Sąmoningumas – tai ne būsena, tai pažinimo procesas, kuris leidžia formuoti vienokius ar kitokius ryšius su mus supančiu pasauliu. Kadangi sąmoningumas – tai pirmiausiai visapusiškumas, todėl šis tekstas yra bandymas atskleisti svarbiausius atramos taškus begaliniame pažinimo procese.

Pastaruoju metu sąmoningumo tematika įgauna vis platesnį atgarsį įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Anksčiau apie tai buvo kalbama religinėse-dvasinėse sferose, todėl eiliniam žmogui tokie pokalbiai keldavo įtarumą ir atsiribojimą nuo šios temos, nes niekam to nereikėjo ir niekas nematė tame prasmės. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, ir gyvenimo tempai vis greitėja. Per pastarąjį dešimtmetį žmonės vis labiau pradėjo jausti tą gyvenimo tempo augimą ir jo sukeliamus vidinius bei išorinius krūvius.

Pagrindinė sąmoningumo tematikos populiarėjimo priežastis yra būtent sunkėjančios gyvenimo sąlygos ir augantys tempai, kurie verčia žmogų intuityviai ieškoti sprendimų, galinčių palengvinti kasdieninį gyvenimą ir atnešančių nors truputį vidinės pusiausvyros bei galimybę nors kažkiek subalansuoti savo vidinį pasaulį. Pastarasis dešimtmetis išryškino būtent tokias paieškas.

Apie sąmoningumą pradėta kalbėti visuose įmanomuose visuomenės gyvenimo sferose: nuo vaikų darželių, mokyklų ir žmonių asmeninio tobulėjimo – iki verslo ir politikos. Augančių problemų kiekis reikalauja naujų ir efektyvių jų sprendimo būdų. Ir, kaip nekeista, būtent seniai žmonijos žinomi sąmoningumo principai dabar tampa kaip niekad aktualūs – panašu, kad jie taps pagrindiniu įrankiu kiekvieno žmogaus kasdienybėje…

Augant vidinėms įtampoms, atsiranda natūralus poreikis jas spręsti. O kai yra poreikis, atsiranda ir pasiūla – dabar žodis “sąmoningumas” tampa savotišku kokybės ženklu, suteikiančiu išskirtinį vertingumą visiems, kas prie to prisiliečia. Tai ir leidiniai, rašantys apie sąmoningumą, ir atradę sąmoningo gyvenimo prasmę mokytojai, ir važiuojantys į Indiją kelti sąmoningumo kvalifikacijos jogai. Sąmoningas vaikščiojimas, sąmoningas kvėpavimas, sąmoningumo meditacijos, dėmesingumo praktikos ir t.t.. – visa tai žada atnešti į gyvenimą ramybę, vidinę pusiausvyrą, darną su savimi ir aplinkiniais, ir, svarbiausia – išmokyti žmogų būti “čia ir dabar”.

Visi šie pažadai skamba viliojančiai, tačiau yra vienas nedidelis, bet labai svarbus niuansas, skiriantis galimybę dvasiškai augti arba užstrigti atsipalaidavimo ir nieko nedarymo “čia ir dabar” iliuzijoje. Kodėl iliuzijoje? Pabandysiu paaiškinti..

Beveik visos aukščiau išvardintos praktikos paremtos vienu tuo pačiu principu – jos mažina įtampą. Atlikdamas šias praktikas, žmogus sąmoningai stebi kvėpavimą, klausosi garsų, bando pajusti ir įsisąmoninti kūno pojūčius, ir visas toks dėmesingas stebėjimas sudaro sąlygas žmogaus centrinei nervų sistemai mažinti aktyvumą.

Mažėjantis aktyvumas kūne mažina įtampų pojūčius – žmogus jaučia mažėjančias įtampas, silpnėja vidiniai blokai, jis lengviau atsipalaiduoja. Po tokių reguliarių praktikų žmogus jaučia laikiną palengvėjimą, pajunta ryšį su supančiu pasauliu ir išgyvena visą spektrą teigiamų psichosomatinių efektų, kurie kartais būna labai ryškūs ir pozityvūs.

Tokius pojūčius ir rezultatus mokytojai dažniausiai interpretuoja kaip sąmoningumo augimą ir gilinimą. Tačiau visa tai tik pasyvios relaksacinės technikos, kurios tegali laikinai pašalinti arba sumažinti vidines ir išorines įtampas, bet laikui bėgant ir vėl viskas sugrįžta į senas vėžes… Tokios pasyvios technikos nėra sąmoningumo auginimas ir gilinimas, tai tik relaksacija, kurią organizmas interpretuoja kaip išorinių dirgiklių mažinimą, leidžiantį organizmui dirbti darniau ir efektyviau. O taip visų mėgstama ir populiarinama “čia ir dabar” būsena yra tik pasyvi stebėtojo pozicija, kai žmogus nieko nedaro, o tiesiog sėdi atsipalaidavęs ir mėgaujasi išorinių dirgiklių ir įtampų nebuvimu.

Sakysite – palaukite, bet tai ir yra sąmoningumas… Na, juk mokytojai kalba apie buvimą “čia ir dabar”, nieko nedarymą, sugrįžimą į šį momentą… Ne, tai nėra sąmoningumas, tai tik pasyvi relaksacijos forma, kuri teigiamai veikia organizmo reakcijas sąveikoje su aplinkiniu pasauliu. Tačiau ši pasyvi forma yra būtina sąlyga sąmoningumui atsirasti. Todėl – tai ne sąmoningumas, tai tik sąlygos, leidžiančios atsirasti sąmoningumui.

Esmė tame, kad mūsų sąmonė yra pastovioje sąveikoje su aplinka, ir ši sąveika vis greitėja. Dėka to žmogus praranda vis daugiau vidinių resursų, bandydamas prisitaikyti prie vis didėjančių greičių. Norint tai pakeisti, pirmiausiai reikia sumažinti vidinių ryšių intensyvumą. Tačiau intensyvumo mažinimas dar nėra sąmoningumas, tai tik pirmas žingsnis į sąmoningumą, be kurio neįmanomas sekantis žingsnis.

Sąmoningumas – tai ryšių kūrimas. Sąmoningų ryšių tarp savo vidaus ir aplinkos, kai žmogus iš savo sąmoningų įžvalgų po milimetrą pradeda pinti sąmoningą savo pasaulio paveikslą. Pirmajame etape jis stabdo visus automatinius ryšius su aplinka, o kai vidiniai greičiai išeina iš automatinio lėkimo ir pasiekia pakankamą lygį, žmogus pradeda kurti naujus, daug konstruktyvesnius ir gilesnius ryšius su gyvenimu.

Ryšiai – tai lyg siūlai, kuriuos jūs tiesiate tarp savęs ir išorinio pasaulio. Jūsų dėmesys – tai tas mechanizmas, kuris leidžia sujungti ryšius ir kurti vientisą, nedalomą savęs ir aplinkinio pasaulio paveikslą. Bet tam, kad jūs galėtumėte kurti žingsnis po žingsnio tokį paveikslą, jūs turite suvokti, kaip atrodo tas harmoningas paveikslas visose jo išraiškose ir visa tai atkartoti savo sąmonės ryšiuose. Sąmoningumas – tai ne sėdėjimas atsipalaidavus, ne kvėpavimo technikos, jogos asanų darymas ar mantrų kartojimas. Sąmoningumas – tai visų pirma aplinkinio pasaulio suvokimas, jo gili analizė ir gautos informacijos pritaikymas savo gyvenime.

Kai žmogus suvokia, kas neša darną ir pusiausvyrą, tie suvokimai tampa atramos taškais jo vidiniame paveiksle. Sąmoningas dėmesys riša bendrumo siūlus tarp žmogaus vidinių suvokimų ir teisingų atramos taškų. Taip milimetras po milimetro žmogus įpina į savo gyvenimą mažą, bet vis augančią darnos pasaulio dalelę. Sąmoningumas – tai asmeninė žmogaus patirtis ir suvokimas, ir kuo žmogus sąmoningesnis, tuo jo paveikslas platesnis, gilesnis, ir, kas svarbiausia – neutralesnis.

Sąmoningas žmogus visada plačių ir gilių pažiūrų, jo paveikslas nėra suskaldytas į krūvas mažų detalių, kurios tarpusavyje konfliktuoja. Jo vidiniai orientyrai visada nukreipti į gilią vidinę darną ir pusiausvyrą. Tai be galo didelis ir visaapimantis vidinio pasaulio paveikslas, kuriame nėra tuščių ir neįprasmintų vietų. Tokiam paveikslui atsirasti visada reikia daug pastangų ir tinkamų sąlygų: visą paveikslo pynimo laiką sąmonė turi būti gilioje ramybėje, kitaip greičiai neleis surišti siūlų, o pasiglemžę dėmesį nuneš juos į senas vagas.

Žmogaus, kuris sąmoningai pina darnų paveikslą, sąveika su pasauliu kaskart įgauną vis didesnę darnią pusiausvyrą. Dėka to, kad naudoja suvoktus ir įsisąmonintus ryšius, jis neutraliau reaguoja į išorinį pasaulį. Ir tam tikrame etape žmogus pasiekia vis gilesnę sichronizaciją ir vienybę su išoriniu pasauliu. Todėl tokiam žmogui būti “čia ir dabar” reiškia ne gilų atsipalaidavimą ir minčių nebuvimą, o tokį vidinio pasaulio atramos taškų išdėstymą, kad visa jo sąmonė, biosistema, vidiniai ciklai ir visi ryšiai išdėstyti pusiausvyroje ir gilioje darnoje su aplinkiniu pasauliu. Jam nereikia stengtis būti “čia ir dabar”, nes nepriklausomai nuo nieko, jo visa vidinė struktūra kiekvieną akimirką yra būtent tokioje būsenoje.

Todėl neįmanoma pasiekti būseną “čia ir dabar” medituojant, atsipalaiduojant ar kitais panašiais būdais, tai labai konkreti būsena, kuri atsiranda tik neutraliai sukūrus ryšius visuose lygiuose. Priešingu atveju tai tik bandymas mėgdžioti išorinę formą be vidinio turinio. Ir taip dažnai vyksta žmonių gyvenime: spontaniškas ir automatiškas procesų nesuvokimas, skatinamas automatizmo ar egocentriškų tikslų, visada veda į automatinį, nesistematizuotą ir beperspektyvų patirties kaupimą. Tokiu atveju patirtis kaupiama subjektyvizuotų šablonų pagrindu, vis labiau apkraudama ir apsunkindama žmogaus vidinę būseną.

Taigi, kiekviena mintis, kiekviena reakcija pina vidinius ryšius ir daro įtaką judėjimo krypčiai. Kad ir kokį didelį vidinį potencialą beturėtų žmogus, tačiau jei jis kuria egocentriškus ryšius, tuomet visas jo potencialas bus labai greitai išeikvotas. Ir, atvirkščiai, kad ir kiek vidinių problemų beturėtų žmogus, bet jei jis sąmoningai pradeda kurti ryšius su teisingais atramos taškais ir sugeba įsisąmoninti bei adekvačiai suvokti aplinkinį pasaulį – jis gali išspręsti savo vidines problemas ir tapti ryškiu pavyzdžiu kitiems.

Bet kokios praktikos be gilaus aplinkinių procesų suvokimo negali duoti stabilių ir ilgalaikių rezultatų, tik gilus jų suvokimas ir pritaikymas gali garantuoti ilgalaikes perspektyvas.

Kai girdite žmones, kalbančius apie sąmoningumą ar sąmoningo gyvenimo praktikas, visada pasitikslinkite, ar jie suvokia, apie ką kalba. Toks žmogus turi giliai ir labai detaliai nusimanyti apie sąmoningumo formavimo ir augimo procesus. Šių procesų suvokimo negarantuoja jokie diplomai ar kursai, tai gili praktinė patirtis. Todėl kai žmogus vertina sąmoningumą tik pagal psichofiziologines reakcijas ar emocijas, kalbos apie suvokimą negali būti, nekalbant apie ilgalaikius rezultatus.

Žmogaus sąmoningumas artimoje ateityje taps pagrindiniu faktoriumi, lemiančiu jo galimybę būti laimingu, sėkmingu ir gebančiu prisitaikyti prie vis greitėjančių tempų pasaulyje. Tai taps ne laisvalaikio užsiėmimu, o tikslingai vystomu įgūdžiu, suteikiančiu galimybę greičiau ir efektyviau adaptuotis gyvenime. Nuo žmogaus sąmoningumo priklausys absoliučiai VISKAS jo gyvenime. Kuo anksčiau pradėsime formuoti teisingą vidinį kelią, tuo didesnes galimybes turėsime ateityje. Plačiąja prasme žmogus turi tik vieną pasirinkimą: tai sąmoningas ėjimas į save, gilinant sinchronizaciją ir vidinę darną. Arba.. bėgimas nuo savęs, nuo vidinės vienybės link proto norų ir tikslų, kurie vis greičiau pasibaigia ir niekada nesukuria vidinės pilnatvės.

 

Naujienlaiškio prenumerata.

Please wait...

Ačiū, kad prenumeruojate mus!

5 Comments

  1. Tekstas apie išvystyta intelektą praplėsta samonę, bet ne apie sąmoningumą.
    “Sąmoningumas – tai visų pirma aplinkinio pasaulio suvokimas, jo gili analizė ir gautos informacijos pritaikymas savo gyvenime.” Kalbama apie intelekto funkcija priimti impulsus (klausa rega įvykiai…) ir juos analizuoti. Intelektą galima pavadinti samone, bet ne sąmoningumu.

    “Sąmoningumas – tai asmeninė žmogaus patirtis ir suvokimas, ir kuo žmogus sąmoningesnis, tuo jo paveikslas platesnis, gilesnis, ir, kas svarbiausia – neutralesnis.” – Patirtis ir suvokimas yra intelekto atminties veiklos rezultatas. Intelektas negali veikti be atminties. Atmintis yra toji sukaupta patirtis. Suvokimas tai atminties ir logikos sajunga.

    “Taigi, kiekviena mintis, kiekviena reakcija pina vidinius ryšius ir daro įtaką judėjimo krypčiai.” – Taip, tačiau tai nėra sąmoningumas, tai intelekto veikla.

    Sąmoningumas tai intelektas nepaliestas atminties, neturi nei krypties nei formos, formą jis įgauna tik kai intelektas bando apibrėžti. Sąmoningumas kaip oras, o protas kaip muilo burbulas, kuo daugiau intelektas išdirbtas tuo didesnis burbulas, tuo daugiau “sąmoningumo” turi viduje, sakoma platesnė samonė.

      1. pritariu, tęstinė sąmonė yra sąmoningumas – sąmonės veikimo būdas. Jokių stebuklų čia nėra. suvokimas visais turimais įrankiais į vieną darnią visumą.

        Tai ir būna kai žmogus pabėga iš sąmonės jis turi nedarną tarp savo įrankių, tokių kaip rega klausa, o protas issibalansaves.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *