Tėvų santykių trukmė prieš vaiko gimimą daro įtaką jo psichikai

Tai, ką anksčiau žmonės perduodavo iš kartos į kartą kaip patirtį, dalindavosi savo pastebėjimais apie tarpusavio santykius, vaikų auginimą, ir laikydavo tai įvairių tautų tūkstantmetėmis tradicijomis, mūsų laikais iš žodinės ir kultūrinės pusės įgauna visai kitokią prasmę, kai į daugumą tų procesų galima pažvelgti iš įvairių mokslinių krypčių pozicijos.

Mus gali nustebinti, kaip daugelį šimtmečių ar net tūkstantmečių įvairiose gyvenimo situacijose žmonės intuityviai pasielgdavo būtent taip, kad tai įtakodavo ilgalaikius teigiamus rezultatus, o elgesio modeliai tapdavo savaime suprantamu kultūriniu paveldu, perduodamu iš kartos į kartą. Paskutiniais dešimtmečiais sparčiai tobulėjantis mokslas, analizuodamas įvairius su žmogumi vykstančius procesus, atskleidžia ir parodo dar gilesnes sąsajas tų kultūrinių tradicijų, kurias mes buvome linkę skaityti paprastais senelių ir prosenelių pastebėjimais. Naujose įžvalgose tai įgauna visai kitokią prasmė ir vertę.

Pastarųjų dešimtmečių įvairių mokslo šakų tyrimai suaugusių ir vaikų santykių srityje vis dažniau pereina nuo lokalių analizės būdų ir tikslų į ilgalaikius. Analizuodami ne vien šios dienos elgesio modelius, o gilindamiesi į jų priežastis, kurios yra net genetiniame lygmenyje, žmonės gali pamatyti vienokių ar kitokių poelgių pasekmes net po 10-20 metų.

Mes jau žinome, kad tėvų patirtas stresas prieš pastojimą gali persiduoti kūdikiui, todėl augdamas vaikas bus linkęs sunkiau išgyventi stresines situacijas gyvenime. Jau patvirtinta, kad moteris visą nėštumo laikotarpį turi ryšį su augančiu vaisiumi, ir priklausomai nuo to, kokia yra moters vidinė psichologinė ir fiziologinė būsena, tokios tendencijos ir užsimezga augančiame vaisiuje.

Nauji neurofiziologiniai tyrimai parodė, kad vaikas didžiąją savo vaikystės dalį turi gilų ryšį su mama, ir mamos vidinė būsena daro įtaką vaiko sveikatai, psichologinei būsenai ir formuoja pamatus jo ateičiai. Moksliniai tyrimai praplečia mūsų suvokimą ir suteikia galimybę į visus procesus pažvelgti daug plačiau ir giliau. Įdomu tai, kad atsiranda vis daugiau tyrimų, parodančių ne tik vaiko būseną pastojimo, vystymosi ir augimo metu, bet ir procesus, kurie įtakoja žmogaus gyvenimą, tačiau jų priežastys yra daug ankstyvesnės, nei mums gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Remiantis Icahn medicinos mokyklos prie Sinajaus kalno tyrimu, santuokos trukmė, nesiekianti 3 metų iki pastojimo, yra preeklapsijos rizikos faktorius, kuris susijęs su šizofrenija. Tyrimas bandė išsiaiškinti šizofrenijos atsiradimo pavojų, susijusį su santuokos trukmės laiku.

Šizofrenija – lėtinė psichikos liga, kuri pasižymi vientisos psichikos procesų nebuvimu. “Sergant  pastebimas atskirų psichikos procesų vientisumo nebuvimas (disociacija), savotiškas jų skilimas.” Tai reiškia, kad nėra vientisos ir darnios asmenybės.

Šiuo atveju kalbant apie santuokos trukmės laikotarpį iki vaiko gimimo, turimas omenyje partnerių lytinių santykių laikotarpis iki pastojimo. Anksčiau lytiniai santykiai dažniausiai būdavo pradedami jau esant santuokoje. Dabar žmonės pragyvena kartu 4-8 metus ir tada gali nuspręsti susituokti.

Naujame tyrime mokslininkai išanalizavo vaikų šizofrenijos riziką ir atskleidė tėvų amžiaus, tėvų psichinės diagnozės ir santuokos trukmės rodiklių tarpusavio sąsajas. Tyrimo komanda išnagrinėjo daugiau nei 90 000 vaikų iš perinatalinės grupės šizofrenijos tyrimo (Perinatal Cohort Schizophrenia Study), kurio metu visi gimimai buvo užregistruoti konkrečioje Jeruzalės vietoje 1964–1976 metais. Buvo nustatyta, kad vaikams, kurie gimė pas tėvus, vedusius mažiau nei dvejus metus (tai prilygsta maždaug vieneriems metams lytinių santykių iki nėštumo), šizofrenijos išsivystymo rizika padidėjo 50 procentų, o santuokose nuo dvejų iki ketverių metų – 30 procentų. Yra faktorių, apsaugančių nuo šios rizikos ilgesnės santuokos metu. Prognozuojama, kad kas penkeri metai šizofrenijos išsivystymo rizika sumažėja 14%.

97% tyrime dalyvavusių vaikų gimė santuokoje. Kaip ir šiandien, taip ir tyrimo metu, Izraelyje vienas žemiausių nesantuokinių gimdymų procentų pasaulyje.

Reikalingi papildomi, pakartotini tyrimai, kad detaliau suvokti gautus rezultatus, bet neabejotinai tyrimu parodančiu epigenetinių mechanizmų įtaką ilgalaikėje perspektyvoje tik daugės.

Tyrimas įdomus keletu aspektų. Jeigu ankščiau buvo manyta, kad vaiko formavimuisi didelę įtaką turi pirmieji jo gyvenimo metai, tai dabar naujų genetinių duomenų analizės dėka mes matome, kad vaiko asmenybės pagrindai pradeda formuotis ilgą laiką iki jam gimstant. Būtent tėvų tarpusavio santykiai, ir, svarbiausia, harmoningi santykiai – tai pirmieji pamatai formuojant ateities vaikų likimą.

Šizofrenija – tai gilus asmenybinis skilimas, kai nėra vidinio vientisumo ir darnos. Bet darna neatsiranda savaime, darna – tai harmoninga visų sudedamųjų dalis, kaip vientisas rezultatas. Jeigu tėvus jungia gilus bendrumas, dvasinės vertybės, pagarba vienas kitam, bendra pasaulėžiūra – o tai ir yra stabilios ir gilios asmenybės pamatas – jie pakloja tokius pamatus ir būsimoms kartoms. Bet jei tėvus jungia tik išorinis potraukis, aistra, komfortas ar socialinis spaudimas – jie formuoja visai kitokius pamatus, kurie dažniausiai būna be vidinio branduolio, orientuoti tik į išorinius faktorius. Kai nėra vientisumo tarp išorinių asmenybės dalių ir vidinio branduolio, asmenybė yra lyg suskilusi viduje, ir kuo didesnis skilimas, – tuo didesnė vidinė įtampa.

Tyrimas įdomus dar tuo, kad parodo galimus epigenetinius mechanizmus iš kitos pusės, todėl mes galime pamatyti, kad tarpusavio santykių sukuriama atmosfera tiesiogiai formuoja vienokias ar kitokias vaiko vidines tendencijas, kurios vėliau tampa išoriniais veiksmais. Šiandien jau mokslo įvairiais tyrimais patvirtina, kad praitų kartų perduodamos elgesio dorovinės tradicijos – ne vien pasakojimai apie praeitį, bet žmonių patirtimi patvirtinta gyvenimo tiesa.

Kiekviena naujoji karta turi suprasti, kad gali ir turi perduoti savo vaikams geriausia, ką gavo iš protėvių ir atsakingai kurti optimaliausias, harmoningas sąlygas savo vaikų gimimui ir ugdymui. Atsakomybė – tai suvokimas, kad mes esame ne atskira dalis, kuri savarankiškai save pastato virš visko ar atskirai nuo visumos, bet visi mes esame vieno nenutrūkstamo proceso dalis, per kurį pasireiškia mūsų protėvių giminės patirtys, todėl ir mes esame kiekvieną gyvenimo akimirką atsakingi už tai, ką mes patys deleguojame ateities kartoms.

Vaikai – tai visada tarpusavio santykių  rezultatas.

Naujienlaiškio prenumerata.

Please wait...

Ačiū, kad prenumeruojate mus!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *