Vidinis dialogas

Pamenate filmą Matrica? Kai Neo eina matricoje ir dėmesys pakimba ties moterimi su raudona suknele?  Tuo metu jo dėmesys iškrenta iš viso aplinkui vykstančio konteksto. Keletas minčių apie vidinį dialogą.

Pagrindinė savybė, nuo kurios žmogaus gyvenime priklauso viskas: sveikata, santykiai, darbas, ir, kas svarbiausia – vidinė pusiausvyra, yra galimybė matyti pasaulį tokį, koks jis yra. Matydami realų pasaulį, mes visada galime daryti teisingesnius sprendimus, remdamiesi realybės pokyčiais, o ne subjektyviais vidiniais įsitikinimais.

Informacinis kontaktas su pasauliu yra fundamentalus tiek mūsų protui, tiek ir organizmui bei asmeniniam vystymuisi. Kuo gilesni ir platesni žmogaus ryšiai su aplinka, tuo didesnę galimybę jis turi būti gilesnėje vidinėje pusiausvyroje, darnoje, laimėje, meilėje, džiaugsme. Visa tai yra gilaus ryšio su aplinka išraiškos.

Viskas, kas trukdo pilnam informaciniam kontaktui su aplinka, vadinama vidiniais konfliktais. Kol jie neišspręsti, žmogus yra tarsi atitrūkęs nuo realybės. Ir ką žmogus bedarytų viduje ar išorėje, kokiose idealiose sąlygose jis begyventų – kol neatkurti ryšiai, jis nuolat jaus vidinę tuštumą.

Amerikiečių ir kinų mokslininkai atlikdami tyrimus aptiko priklausomybę tarp išorinių garsų stiprumo ir vidinio balso/dialogo. Pasirodo, kuo garsesnis vidinis balsas – tuo tylesni atrodo išoriniai garsai.

Mokslininkai pasiūlė tyrimo dalyviams mintyse kartoti žodį “taip”. Vienuose testuose tai reikėjo atlikti garsiai mintyse, kituose – tyliai. Vėliau tyrimo dalyviai įvertino išorinio pasaulio garsus: kai jie mintyse kartojo žodį garsiai, išoriniai garsai atrodė tylesni, nei įprastose gyvenimo situacijose.

Antroje tyrimo dalyje buvo pastebėta, kad išorinių garsų reakcijas stipriai įtakoja vidinio garso kartojimo dažnis. Kuo dažniau žmogus kartojo žodį “taip” – tuo stipresnis buvo efektas. Kuo rečiau buvo kartojamas tas pats žodis – tuo geresnis buvo gebėjimas išgirsti išorinius garsus.

Vėliau tiriamųjų paprašė mintyse tarti žodžius, suskaičiuojant juos ir tą kiekį vizualizuojant. Rezultatai gavosi panašūs.

Tyrimo metu buvo stebimas tiriamųjų smegenų aktyvumas, naudojant elektroencefalografą ir magneto-encefalografą. Encefalografija parodė, kad smegenys reaguoja į išorinius garsus silpniau, kai žmogus garsiai kartoja žodžius mintyse. Jei žmogus tai kartojo dažnai, reakcija į išorinius signalus buvo dar silpnesnė.

Vienas iš tyrimo autorių, Niujorko universiteto profesorius Xing Tian teigia, kad vaizduotė ir suvokimas smegenyse naudoja tuos pačius audialinius smegenų centrus. Ir jei smegenys jau aktyvavo šiuos centrus, tai kuomet tų pačių centrų prireikia išorės signalų interpretacijai – jos reaguoja jau silpniau.

Tai labai svarbus ir fundamentalus tyrimas, kuris įrodo tai, ką ir taip dauguma žmonių žinojo ir suvokė – kad intensyvus vidinis dialogas tai mechanizmas, kuris atskiria mus nuo realybės tokios, kokia ji yra iš tikrųjų.

Kuo intensyvesnis vidinis dialogas, tuo daugiau iškraipomas išorinis pasaulis. Visi mes esame matę gyvenime žmonių, kurie yra taip panirę į save, kad negirdi, kas jiems yra sakoma. O ir mes patys neretai stresinėse situacijose pilnai pasineriame į savo vidų taip, kad išorinis pasaulis, rodos, nustoja egzistuoti. Ir tik stresui nurimus, mes pradedame daug objektyviau vertinti išorinius įvykius, po truputį sugrįždami į gyvenimą.

Kuo daugiau žmoguje vidinių įtampų, konfliktų ir problemų – tuo intensyvesnis vidinis dialogas. Ir tai nereiškia, kad žmogus be perstojo kalbasi su savimi mintyse, tai labiau primena labai sraunios vidinės upės tekėjimą, kurios aktyvumas skatina daug ir greitų minčių, situacijų vertinimų ir pan. Pernelyg didelis vidinis aktyvumas sukuria tendencijas, kuriose gimsta šimtai ir tūkstančiai nekontroliuojamų minčių, kurios stipriai prasilenkia su realiu pasauliu.

Tokia įaudrinta sąmonė ne tik negirdi, bet ir nesugeba girdėti kitų žmonių išorėje, nes jos rodiklis didžiąja dalimi yra jos subjektyvus vidinis “aš”. Kuo tas “aš” didesnis ir aktyvesnis – tuo silpniau jam girdima išorinio pasaulio realybė.

Jei jums teko gyvenime matyti psichologinius nukrypimus turinčius žmones, tuomet gal pastebėjote, kad jų vidinis dialogas labai krenta į akis – su jais neįmanoma susikalbėti, nes jie yra savo realybėje ir kalbasi tarsi patys su savimi. Jie be perstojo patys savęs klausinėja ir patys sau atsako… Tai parodo, kad vidinė organizmo sistema yra atitrūkusi nuo išorinės realybės interpretavimo, ir toks žmogus pasineria į savo vidinį pasaulį be galimybės iš jo ištrūkti. Jis tampa savo fantazijų kaliniu.

Įdomu yra tai, kad didžiosios religinės sistemos visada turėjo tikslą mažinti žmogaus vidinį peraktyvizavimą ir įvairiomis priemonėmis didinti sąmonės ramybę. Pavyzdžiui, per religines šventes arba per įstatymus: nepersivalgyti, nepersimiegoti, netinginiauti, laiku eiti miegoti ir laiku keltis ir pan.

Budizme “aiškus matymas” yra vienas iš praktikų tarpinių tikslų, suprantamas kaip tiesioginis pasaulio pažinimas be tarpininkų. Dauguma didžiųjų religijų skatina gilesnį ir tikslesnį aplinkinio pasaulio pažinimą, mažinant vidinį subjektyvumą.

Tokius tikslus turi ir daugelis psichologinių terapinių sistemų – kiek įmanoma sumažinti subjektyvumą tam, kad žmogus galėtų realiau vertinti aplinkinius reiškinius ir jais remiantis priimti adekvačius sprendimus.

Svarbu atminti, kad vidinė ramybė neįmanoma be vientisumo su aplinkiniu pasauliu. Tai yra gebėjimas priimti pasaulį maksimaliai tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį mes norime matyti per savo vidinį matymą. Tai sugebėjimas atmesti savo šablonus ir kaukes tam, kad pamatytume realybę.

Viena kinų patarlė sako: “Valdovui, kuris išmoko nuraminti protą, Dievas dovanoja galimybę priimti teisingus sprendimus.” Ramus protas – vienas svarbiausių įrankių einant pažinimo keliu.

 

 

Naujienlaiškio prenumerata.

Please wait...

Ačiū, kad prenumeruojate mus!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *